Ši kelionė taip pat buvo iš Varšuvos. Nusileidome apie 21h. Labai painus oro uostas, reikia iš vieno terminalo į kitą pervažiuoti autobusu, kursuojančiu nuo vieno terminalo iki kito (shuttle bus). Nusigavome iki kito terminalo, iš kurio jau keliais būdais galima patekti į miestą. Renkiesi arba 98,99 autobusą (susimoki 6 eur. vienam), arba išeini iš terminalo iki pagrindinės gatvės ir susirandi autobusą kuris kursuoja link centro (už 1.5 eur. ). Prancūzai labai draugiški ir padės/patars jei reikės. Mes nemokėjome prancūziškai, tačiau ne vienas prancūzas nemokėdamas anglų kalbos, sugebėdavo nors ir keliais angliškais žodžiais, bet suprantamai atsakyti į mūsų klausimą. Klausimai daugiau buvo susiję su kažkokios vietovės ar viešojo transporto numerio suradimu.
Autobusu neteko ilgai važiuoti nuo oro uosto iki miesto, labai netoli randasi. Gerai, kad šiais laikais yra visokios programėlės telefonuose, kurios labai palengvina gyvenimą, aš naudojuosi kai daug vaikštome užsienyje maps.me , nors būna , ir paveda,tačiau tikrai nemažai ir padėjo.
Pagaliau radome užrezervuotą viešbutį. Pranešėme, kad atvyksime apie 22-23h. Parašyta, kad registratūra dirba 24h/parą, tačiau mums atvykus viešbučio duris radome užrakintas. Bandėme skambinti duotais telefono numeriais, tačiau niekas nekėlė. Kažkaip per daug nepergyvenome, tik labai keista buvo, stovime su lagaminais ant šaligatvio šalia viešbučio, į kurį negalime patekti . Dar taip niekada nėra nutikę. Aišku ne bėda susirasti kitą viešbutį bent vienai nakčiai, bet isijungiam elektroninį paštą, o ten 22h parašytas laiškas, kad suveskite tokį ir tokį durų kodą, priėmime rasite laišką. Abu su šypsenomis įeiname į vestibiulį, nežinodami kas toliau laukia. Paimame paliktą voką su pavarde, ten randame kambario raktą. Viešbutukas nėra didelis (Hotel Lepante), bet labai jaukus, viskas patiko ir kambarys (nors gryždavome vėlai tik pernakvoti), ir pusryčiai. Ypač dieviško skonio kruasanai.
Sekančios dienos rytą, papusryčiavę, pajudėjome link autobusų stoties. Kelionės tikslas buvo Monakas. Iš autobusų stoties į Monaką važiuoja autobusai 100/100X numeriai.
Tačiau, atėjome kelioms minutėms po autobuso išvykimo,kad nereiktų laukti sekančio autobuso , susiradome traukinių stotį (sustojimą) (ne pagrindinę), kuri yra kelios minutės pėstute nuo autobusų stoties. Iš šios stoties kaip supratome autobusai važiuoja tik į Monako pusę. Į Kanus, Antibus iš kitos stotelės važiuoja. Sėdome į traukinį (sumokėjome po 7 eur) iki Monako, aišku traukiniu greičiau pasieksi norimą tiksla, bet tuo pačiu ir brangiau. Traukiniais, ir autobusais labai patogu bet kur nukeliauti. Surašyti sustojimai, dar kartą pasako per garsiakalbį prieš sustojant.
Jei turite galimybę sėskite dešinėje pusėje, vaizdai pro langus įspūdingi. Nelabai apsimoka automobiliu vykti į Monaką, reikės susimokėti 5 eur. įvažiavimo mokestį, ir brangus parkavimasis.
Ir štai ilgai lauktas Monakas.
Pati traukinių stotis didelė ir graži.
Monakas savo didybe ir prabanga atėmė žadą . Ant kalno tiek pastatų sugrūsta, kad atrodo tuoj nebebus kur kojos pastatyti,ir dar statoma.
Po namais įrengtos gatvės, požeminės perėjos, liftai (kurie nemokamai pakelia arba nuleidžia į reikalingą miesto – valstybės vietą.
Šį miestą sudaro keturi rajonai: senamiestis, vadinamas Monaco Ville, Monte Karlas (Monte Carlo), uosto rajonas La Kondaminas (La Condamine) ir naujasis rajonas – Fonvilis (Fontvieille).
Iš pradžių vaikščiojome bet kur, nes viskas gražu buvo. Po to nusprendėme susirasti, ką buvome pasiruošę pamatyti.
Ant kalno įsikūrusiame Monako senamiestyje galima rasti Monako Princo rūmus ir Rūmų aikštę (Place du Palais), Monako katedrą (Cathedrale de Monaco), Okeanografijos muziejų (Musée océanographique de Monaco).
Japonų sodas, tai 0,7 ha plote įkurtas sodas, kuriame pavaizduotos stilizuotos kalvos, kalneliai, kriokliai, upeliai, sodas. Nuo sodo atsiveria puiki Monako panorama.
Formulės F1 starto linija, Boulevard Albert 1er yra Monaco Grand Prix lenktynių starto linija, o aplink visą Monako kunigaikštystę plačiu žiedu driekiasi „Formulės F1“ trasa. Tikriausiai daugelis žino, kad čia rengiamos „Grand Prix“ varžybos taip pritraukiant minias fanų iš viso pasaulio. Pačio starto taško neradome. Per daug ir neieškojome.
Monte Karlas ir jo legendinis kazino yra neatsiejama Monako dalis. Kazino rūmuose – kitaip šio pastato nepavadinsi, yra ir Monako lošimo namai, operos ir baleto teatras bei Monte Karlo didysis operos teatras.
Vienos dienos pilnai pakanka apžiūrėti Monakui/Monte Karlui. Taip pat traukiniu gryžome į Nicą, nebeieškojome autobuso vykstančio į Nicą.
Sekančią dieną buvome susiplanavę vykti Į Sanremą. Po pusryčių ėjome į pagrindinę traukinių stotį.
Nes iš to sustojimo, kuriuo važiavome į Monaką, reikia pakeisti traukinį Ventimiglia mieste (apie 10 eur visa kelionė). O tiesioginis važiuoja tik iš pagrindinės stoties (kaina 15 eur ).Tik 3 sustojimai ir tu jau Italijoje. Įvažiuojant į Italiją ir atgal į Prancūziją gryžtant, pareigūnai perėjo per traukinį patikrindami ar juo nevažiuoja pabėgėliai į Europą.. Nieko daugiau netrikrino, bent jau prie mūsų. Sanreme žalia, nemažai gėlių žydi, įsivaizduoju koks grožis būna vasarą.
Vienu metu net trumpomis rankovėmis vaikšiojome vasario viduryje. Kainos ne taip kandžiojasi nei Prancūzijoje.
La Pigna, arba Senamiestis, skirtas tik pėstiesiems .
Madona della Costa bažnyčia, iškilusi virš miestelio ir tapusi vienu iš jo simbolių. Šiuo metu ji restauruojama, todėl nefotkinau. Vaizdai užkilus.
O čia vaizdai leidžiantis atgal į miestą siauromis gatvelėmis.
Mėgautis azartiniais žaidimais galėjo nuo 1905 metų, kada buvo įkurtas Sanremo kazino.
Ir Prancūzijoje, ir Italijoje švenčiama Valentino diena. Vitrinos išpuoštos širdelėmis ir saldumynais. Vyrai su glėbiais gėlių eina sveikinti savo damų.
Po pietų, prisivaikščioję, šokom i autobusą, kuris važiavo į Ventimiglią. Nutarėm dar ten pasivaikščioti. Nuo Ventimiglia, bet kokiu transportu patogu gryžti atgal į Nicą. Šis miestelis pasirodė keistokas, tik gryžus pasiskaičiau, kad ten griežtai, tačiau nepakankamai saugomo pabėgėlių kelio į Europą dalis. Kadangi Ventimiglia ribojasi su Prancūzijos teritorija ir yra kalnuoto reljefo, pabėgėliams Alpės tapo vienu iš būdų neteisėtai kirsti Italijos pasienį. Nuo šios vietos traukiniu pasiekti Prancūziją užtrunka vos kelias minutes, tiesa, geležinkelis yra nutiestas šalia pabėgėlių stovyklų, dėl to apsauga yra sustiprinta. Italijos pareigūnams užtenka kelių minučių patikrinti vagonus ir iš traukinio pašalinti galimus migrantus. Nelabai malonu vaikščioti, kai matai žmones gyvenančius tiesiog prie upės, po tiltu. Šios dienos kelionę pabaigėme traukiniu, pro langą stebėdami besimušančias į krantą bangas.
Kaip ir viskas buvo įvykdyta kas buvo suplanuota namie. Nejau likusias dvi dienas taip nieko ir neveiksime. Ne mums toks planas! Papusryčiavę nutarėme, kad dar galime aplankyti Antibus. Tačiau, autobusas vykstantis į Antibus važiuoja iki Kanų, tai nusprendėme, kad pirma važiuojam iki Kanų, po to važiuojant atgal išlipsime Antibuose.
Į Kanus važiuoja autobusai numeriu 200, tačiau nuo kitos miesto dalyje esančios stotelės .Nuo šios stotelės visi autobusai važiuoja į Kanų pusę. Prie McDonalds. Bilieto kaina 1,5eur. Kelionės trukmė apie 1,5h.
Kanuose pastebėjome pavalgyti pigiau nei Nicoje. Tikėjausi kažko įspūdingesnio. Gal ne sezonas. Ir raudono kilimo nematėme, nes tuo metu remontai vyko .
Esplanade Pompidou, šalia festivalių rūmų, rasite rankų atspaudų alėją, kažkas panašaus kaip Šlovės alėja Los Andžele ar rankų atspaudai Nidoje, kur savo delnų įspaudus su parašais palieka aktoriai.
Tikriausiai paauglystėje skaitėte romaną „Žmogus su geležine kauke“? Tada suprasite, kodėl verta aplankyti Sainte-Marguerite salą – būtent čia ir kalėjo įžymusis Žmogus su Geležine Kauke.
Pasivaikčioję sėdome į autobusą važiuojantį į Nicą, išlipome Antibes.
Jei manote, kad visos žvaigždės Kanų festivalio metu apsistoja Kanuose? Jūs klystate, visos pasaulio žvaigždės po renginių vyksta nakvoti į šalia Kanų esančius Juan-les-Pins ir Antibes miestelius – būtent čia įsikūrę patys prabangiausi 5 žvaigždučių viešbučiai, griežtai saugantys savo svečių paslaptis. Beje, būtent čia ir reikia apsistoti, jei ieškote prabangaus ir rafinuoto poilsio – nes čia yra geriausi smėlio paplūdimiai, nesijaučia miesto šurmulio (kuris taip jaučiasi Kanuose ir Nicoje). Be to, būtent čia galima paragauti tikro provansietiško maisto – kiekvieną dieną Antibuose veikia maisto turgus, kur vietiniai ūkininkai atveža šviežiausią maistą.
Nenorėjome valgyti uždarytoje patalpoje, nusipirkome šilto maisto ir nusinešėme ant papraščiausio molo. Paprastai ir namie galime pavalgyti.
Po to pasivaikščiojome po nuostabias gatveles.
Kaip ir kiekvieną vakarą į Nicą gryžtame jau temstant. Krentame į lovą nuo įspūdžių ir vaikščiojimo visą dieną.
Liko neaplankytas dar vienas taškas, į kurį jau bandėme patekti, tačiau ir pavargę, ir nelabai žinodami kaip į jį patekti, pabandėme paskutinę dieną iki jo nuvykti, ir nepasigailėjome. Kadangi lėktuvas tik vakare, turėjome visą dieną. Papusryčiavę, atidavę kambario raktus, palikę daiktus viešbutyje, nuėjome link autobusų stoties. Sėdome į autobusą važiuojantį pro EZE. Kadangi važiuojant iš Monako traukiniu sustojome EZE, sustojimas buvo kalno apačioje, įspūdžio pats miestelis nepadarė, nes nesupratome kame reikalas, kur taip išgirta kvepalų gamykla,.Neradome kelio vedančio į kalno viršu.Per mažai noro turbūt tą dieną turėjome. Tačiau į šį miestelį geriausia patekti autobusu iš Nicos, Jis užveža į kalno viršuje esantį miestelį, kuriame NUOSTABU ! Tas pats autobusas stoja, važiuojantis į Monaką.
Pietų Prancūzijoje, maždaug 10 km nuo Nicos ir Monako, 429 metrų aukštyje ant nuožulnaus šlaito įsikūręs Ezo miestelis, vietinių dar vadinamas Erelio lizdu. Viduramžius primenantis miestelis ant Viduržemio jūros kranto yra itin mėgstama menininkų, turtuolių ir garsenybių poilsio vieta, kai kurie iš jų čia netgi turi nuosavas vilas.
Ezas garsėja Kvepalų muziejumi ir parduotuvėle. Į muziejų nuolat rengiamos ekskursijos. Jų metu turistai, padedami čia dirbančių specialistų, gali susikurti individualius kvepalus - 100 ml gali kainuoti nuo 200 iki net 50 tūkst. eurų. Tačiau ten nieko neperkame, nes bloga nuo visų susimaišiusių kvapų tvyrančių ore.
Kad ir ne sezonas, tačiau turistų nemažai. Užsukame į netoliese esančią parduotuvę.Ten ir apsiperkame ramiai.
Ne vienerius metus jis patyrė aršias kovas, kurių vienas iš įrodymų yra 12-ame amžiuje pastatyta gynybinė tvirtovė, išlikusi iki šių dienų. Kitas svarbus istorinis palikimas yra Ezo bažnyčia, kurios skliautai išdabinti daugelio senovės Egipto simbolių su Deivės Izidės atvaizdu. Jei kiltų klausimas, kodėl egiptiečių, atsakymas būtų paprastas – pirmieji koją į Ezo miestelį įkėlė egiptiečiai, todėl jame jaučiama jų buvusi įtaka.
Viršuje - Egzotinių augalų sodas su skulptūrom, tvirtoves liekanom ir nuostabiais vaizdais...
Pažiūrėjome, kad laiko yra iki skrydžio, ir kojos normaliai atlaikys dar vieną nusukimą į Fort du Mont Alban. Dadėjo papildomų kilometrų, bet visa Nica kaip ant delno.
Tokia drūta akmeninė pilis. Didesnį įspūdį padarė ne pati pilis, o lengvas prancūzų atsainumas ją eksponuojant. Toks lengvai apleistas, bet stabilus XVI a. statinys, be jokių informacinių stendų ar specialesnio aplinkos patiuningavimo (ale takų suformavimas, žolės nuravėjimas ir pan). Kaip supratau, vasarą žmonių nemažai ten susirenka, nes pats parkas sutvarkytas, pristatyta nemažai stalu skirtų piknikams.
Apačion leidomės ne pagrindinių keliu kur atėjome, bet pesčiųju keliu, pakankamai greitai į patį miestą nusileidome.
Pačioje Nicoje praleidome mažiausiai laiko. Pamatėme tiek , kiek eidami link autobusų ar traukinių stočių. Didelio įspudžio pats miestas nepaliko. Mums labai panašus pasirodė į Vieną.
Tik kainos nemažos. Parduotuvės dirba iki 20h vakaro. Mažesnės ilgiau, ne vietinių gal ir visą parą, kol klientų yra kaip aiškino vienas rusų parduotuvėje. Joje ir pigiau pasirodo. Per pietus taip pat kaip ir Ispanijoje beveik niekas nedirba. Dingsta visi žmonės kažkur. Gal sezono metu viskas kitaip.
Nespėjome užsukti į Mentoną. Miestelis ko gero yra geriausiai saugoma Prancūzijos Rivjeros paslaptis – jis toks pat gražus, kaip ir kiti geriau žinomi pakrantės kaimai, tačiau čia daug mažiau turistų. Ne sezono metu šeši jo paplūdimiai būna tušti, o alėjose su išskirtiniais butikais retai tesutiksi suvenyrus medžiojančių turistų.
Miestelio ritmas daug ramesnis, tad galėsite pasinerti į senovinę jo atmosferą. Miestelis džiaugiasi 300 saulėtų dienų per metus, čia galima pasigrožėti išskirtiniais sodais ir paragauti gardžių itališkos virtuvės patiekalų, nes Mentonas įsikūręs netoli Prancūzijos-Italijos sienos.
Vasarį Mentone vyksta Citrinų festivalis – pavasario šventė, kurios metu miestelis grįžta į savo praeitį, kai jis išsilaikė praktiškai vien iš citrinų auginimo. Gatvėmis juda gravitacijos dėsnių nepaisantys vežimai, sukurti kone vien iš citrinų ir apelsinų. Šis festivalis konkuruoja su garsiausiais pasaulio karnavalais.
Ir nepamatėme Graso. Tapybiškas viduramžių kaimas, garsėjantis dar ir tuo, kad yra pasaulio kvepalų sostinė. Garsiausi parfumerijos gamintojai, pavyzdžiui, „Fragonard“, siūlo nemokamas ekskursijas po savo gamyklas, tačiau tikroji priežastis, kodėl čia būtina apsilankyti – begaliniai levandų laukai, kurie driekiasi kiek akys užmato ir puošia šį kalvotą kraštovaizdį.
Per šias dienas suvaikščiojome apie 120km. Automobiliu gal daugiau būtume pamatę, tačiau, nebūtume pamatę nuostabaus mažų gatvelių grožio.
Galima iki begalybės vardinti puikias, unikalias šio regiono vietas. Tiesiog siūlyčiau kiekvienam atrasti savąją Pietų Prancūziją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą